Kaimodiedas_Pranas

Žaidėjas
  • Pranešimų skaičius

    8
  • Užsiregistravo

  • Paskutinį kartą lankėsi

Reputacija

0 Neutral

Apie Kaimodiedas_Pranas

Paskutiniai profilyje apsilankė

Paskutinių lankytojų blokas yra išjungtas ir nebus rodomas kitiems nariams.

  1. Didžioji dalis interneto nėra aptinkama įprastomis naršyklėmis („Google“, „Bing“, „Yahoo“ ir kitomis). Visiems paprastai prieinama dalis iš tikrųjų yra tik interneto ledkalnio viršūnė, sudaranti vos vieną procentą visų tinklalapių. Šiek tiek giliau slypi sunkiai įsivaizduojamas kiekis – dešimtys trilijonų – puslapių, apie kuriuos dalis žmonijos net nenutuokia. Tai – vadinamasis gilusis internetas (angl. Deep web). „Paskutinis šansas. Jei nežinote, kas priešakyje, tikriausiai esate neten kur norėtume būti Neįprastas ne tik ten esančių tinklalapių skaičius, bet ir turinys. Gilusis internetas savaime nėra blogas dalykas – jame sukaupti bankų duomenys, socialinių tinklų paskyros, bibliotekų katalogai ir dar gera krūva visokios svarbios slaptos informacijos, kurios neįmanoma rasti paieškos sistemoje. Tačiau dalis giliojo interneto slepia sunkias nusikalstamas veikas vykdančias arba platinančias svetaines. Tai – tamsusis internetas (angl. Dark web). Žiniasklaidos priemonėse, forumuose ir kituose informacijos šaltiniuose dažnai painiojamos svarbiausios interneto sąvokos: paviršinis internetas, gilusis ir tamsusis internetas. Svarbu suvokti, kad paviršinis internetas – visa tai, ką galima aptikti įprastomis naršyklėmis. Paviršinio interneto antonimas – gilusis internetas. Jame esančios informacijos neindeksuoja „Google“ ir kitos naršyklės. Komandinio serverio slėpimas anoniminiame „Tor“ tinkle apsunkina asmenų, susijusių su ten esančia veikla, paiešką. Puslapiai dažnai keičia savo adresus, taip siekiant užtikrinti saugumą. Dalis šio – giliojo – interneto yra tamsusis internetas. Svarbiausias giliojo interneto bruožas – anonimiškumas Gilųjį internetą 1990-aisiais įkūrę kariškiai kriptografai suteikė saugumą žurnalistams, politiniams revoliucionieriams, mokslininkams, valdžios agentams, kriminalistams ir kitiems, kurių veiklai buvo būtinas garantuotas anonimiškumas bei informacijos slaptumas. 2000-aisiais kompiuterių specialistas Mikas Bergmanas šiems interneto užkaboriams suteikė Giliojo interneto (angl. Deep web) pavadinimą. Visas šis tinklas, kaip aiškina programuotojas Šarūnas Maželis, sukurtas anonimiškumo principu: kad žmonės galėtų laisvai reikšti savo mintis, idėjas, dalintis informacija, kuri nėra kiekvienam prieinama dėl cenzūros įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje, kurioje Komunistų partijos vykdomas garsusis Auksinis Skydas (angl. Golden shield project). Ši sistema blokuoja vietinius ir tarptautinius tinklalapius, siunčiamus el. laiškus bei socialinių tinklų paskyras, draudžia prieigą prie „Google“, „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“ bei kitų socialinių tinklų ir žmogaus teisių gynimo organizacijų bei naujienų agentūrų tinklalapių. Interneto cenzūra vykdoma ir daugelyje kitų šalių: Rusijoje, Indijoje, Argentinoje, Pietų Korėjoje, netgi liberaliose žmogaus teisėms Australijoje ir Prancūzijoje. Naršyklėje TOR nėra jokios cenzūros, todėl tokiose valstybėse naudotis ja yra labai populiaru. Panašiai kalba ir kitas kompiuterių ekspertas, Šarūnas Keršys. Anot jo, kad gilusis internetas išties prieinamas visiems per TOR naršyklę, kuria galima nuslėpti savo buvimo vietą ir vartotojo duomenis. Š. Keršys patvirtina, kad iš giliojo interneto galima parsisiųsti tai, ką sunku net įsivaizduoti, atsiskaitant bitkoinais. Paklaustas, kaip užtikrinamas slaptumas, pašnekovas paaiškina paprastai: „Kai prisijungi prie naršyklės, visi tavo veiksmai atliekami iš kito kompiuterio ir kitos vietos.“ Naršymas šiame interneto tinkle nemokamas ir pakankamai paprastas, sako specialistas, tačiau per TOR naršyklę tiesiog įvedęs, pavyzdžiui, „narkotikų prekyba“, nieko nerasi – parduotuvių ar specifinių svetainių adresai sužinomi tik įvairiuose forumuose iš kitų prisijungusių vartotojų. Visi „galai“ pranyksta „Tor“ tinkle Į giliojo interneto erdves patenkama tik per specialiąją naršyklę „Tor“. Nuo pat „Tor“ egzistavimo pradžios projektas suteikė beveik 36 milijonams vartotojų tikrąją žodžio kiberentinėje erdvėje laisvę, tuo pat metu nekeldamas grėsmės privatumui. „Tor“ tapo nepakeičiamu įrankiu plintant disidentinėms idėjoms Irane bei Egipte. Kompiuterių specialistas, žurnalistas Jacobas Appelbaumas, vienas svarbiausių šio anonimiškumo tinklo vystytojų, moko pasaulio bendruomenes efektyvių slaptumą tinkle užtikrinančių priemonių. J. Appelbaumas kovoja už laisvę bei anonimiškumą internete. Susidomėjimas privatumu globaliame tinkle išaugo dėl pastarųjų metų „Wikileaks“ veiklos, naujienų apie SOPA bei PIPA įstatymus, tinklo turinio filtrų Kinijoje bei įstatymų, įgalinančių autorinių teisių savininkus reikalauti operatorių nutraukti paslaugų teikimą įtariamiems pažeidėjams. Šiandien dalis interneto vartotojų jau žino apie riziką privatumui, kylančią tokių kompanijų, kaip „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“ teikiamų paslaugų vartotojams. Kai kurie net supranta, kad įprasti tinklo paslaugų, mobiliojo ryšio teikėjai, finansinės institucijos turi visas technines galimybes kaupti jų naršymo, atsiskaitymo kredito kortele duomenis ar tekstines žinutes. „Tor“ yra prieglobstis, kur įmanoma išsaugoti visišką privatumą. Neseniai, svetainės Wired.com duomenimis, nežinomas autorius (ar jų grupė) sukūrė giliajam internetui paieškos tarnybą „Grams“, kuris indeksuoja aštuonias didžiausias „juodąsias“ rinkas, tokias kaip „Šilko kelias“. Sistema pateikia populiariausių užklausų rezultatus. Vartotojai gali apriboti paiešką konkrečiais puslapiais, filtruoti pagal kainą ir pasiūlymo patalpinimo datą. „Grams“ iš dalies panašus į „Google“ paiešką – jis beveik tiksliai kopijuoja jos išvaizdą. Čia netgi galima rasti mygtuką „Man sekasi!”, kuris sukuria atsitiktinę užklausą. Kūrėjai ketina gauti pajamų iš klientų, kurie norės, kad jų prekės ar paslaugos paieškos sistemoje būtų kuo aukščiau. Kas slypi giliajame internete? Kaip jau minėta, gilusis internetas sudaro 99 proc. viso interneto. Kalifornijos universiteto Berklyje tyrimas 2001 m. parodė, kad giliajame internete slypi maždaug 7,5 petabaitų informacijos. Nustatyta, kad 2004 m. buvo per 300 tūkst. giliojo interneto puslapių, maždaug 14 tūkst. iš jų buvo rusiški. Ko galima rasti tokiame kiekyje informacijos? Valdžios slepiamos informacijos (NASA duomenys, JAV Kongreso biblioteka ir kiti), galybę privačių puslapių, psichiką neigiamai veikiančios informacijos. Nepaisant to, kad JAV karininkai įkūrė gilųjį internetą geriems tikslams, dalis ten vykstančios veiklos – nelegali ar traumuojanti. Ten slepiasi narkotikų prekeiviai, iškrypėliai, prekeiviai žmonėmis ir jų kūnų dalimis, kriminalinės grupuotės, profesionalūs nusikaltėliai, mokslininkai išdavikai, įsilaužėliai, nelegalių žmonių ir gyvūnų kovų organizatoriai, kanibalai bei samdomi žudikai. Didžiausio dėmesio giliajame internete sulaukia vaikų išnaudojimas. Tyrėjo Garetho Oweno iš Portsmuto universiteto, pusę 2014 metų naršiusio giliajame internete ir vertinusio jo turinį, duomenimis, pedofilų svetainės, prie kurių prisijungiama per „Tor“ naršyklę, sulaukia daugiausiai lankytojų – dar daugiau nei narkotikų, ginklų ar padirbtų dokumentų parduotuvės. Vaikų išnaudojimo puslapiuose apsilanko net 83 proc. lankytojų, nors tokių svetainių yra vos 2 proc. Šilko kelias Spaudoje dažniausiai kalbama apie parduotuvę „Šilko kelias“ (angl. Silk road). Ji atsirado sujungus „Tor“ ir bitkoinų sistemą. Jos nuolatinių klientų skaičius viršijo milijoną. Populiariausios prekės – įvairios narkotinės medžiagos: kanapės, LSD, heroinas, kokainas ir daug kitų. Taip pat čia galima buvo įsigyti kinuose dar nerodomų filmų, įvairių meno kūrinių, knygų, technikos prietaisų. Šalia siūlyta parsisiųsti ginklų dalimis arba užsisakyti samdomą žudiką. Remiantis 2015-ų metų dokumentiniu filmu „Gilusis internetas“ (angl. Deep web), net 30% besilankančiųjų „Šilko kelio“ parduotuvėje – amerikiečiai. Šis puslapis buvo uždarytas jau keturis kartus, tačiau nuolat vėl atsiranda, tik kitu pavadinimu, todėl maža tikimybė, kad įmanoma visam laikui nutraukti jos kūrėjų veiklą. Su „Šilko keliu“ susijusi ir viena didžiausių skaitmeninio amžiaus internetinių nusikaltimų bylų. Robertas Williamas Ulbrichtas – 30 metų verslininkas, dar vadinamas „Dread Pirate Roberts” arba tiesiog DPR, nuteistas kaip „Šilko kelio” įkūrėjas ir valdytojas. Jis skelbdavo manifestus už laisvą prekybą, įkūrė savo knygų klubą, daugybę forumų, teigė, kad kovoja už liberalią ekonomiką, narkotikų legalizavimą. Nepaisant prekiavimo narkotikais, ginklais ir žudikų paslaugomis, DPR pabrėždavo, kad svarbiausia – laisvė ir gerovė, kad „Šilko kelio“ svetainėje neprekiaujama vogtais daiktais, kad jie neužsiima nekaltų žmonių kankinimais ir vaikų pornografija. DPR tikino, kad „Šilko kelio“ misija – ne narkotikų prekyba, o kova už laisvą ekonomiką. Taigi maždaug po dviejų metų tyrimo, 2013-aisiais, vienas iš „Šilko kelio“ administratorių buvo susektas ir suimtas. Tačiau ši anoniminė įmonė neturi vieno lyderio, tai – stipri bendruomenė. Gausybėje forumų skatinama narkotikų prekyba, rašoma, kad, jei ne narkotikai, milijonai žmonių neturėtų darbo, kad vyriausybė „susimokiusi“ prieš narkotikų verslą, nors jie turėtų būti legalūs… „Šilko kelio“ bendruomenės nariai jautriai reagavo į R. W. Ulbrichto sulaikymą, tačiau prekybai tai nepakenkė – anaiptol. Garsi visame pasaulyje „Dread Pirate Roberts“ byla dar labiau padidino susidomėjimą šia prekyviete. Lietuvis ekspertas: kelio atgal nėra Dėl savaime suprantamų priežasčių nepateiksiu detalios prisijungimo instrukcijos. Būdai tapti šio tinklo nariu yra ir taip per daug platinami populiariausiose pasaulio svetainėse. Pavyzdžiui, vaizdo įrašai, mokantys ten patekti, „Youtube“ svetainėje peržiūrimi dešimtis tūkstančių kartų. Nepaisant tokio didelio prieinamumo ir žinomumo, nėra pasaulyje galios, kuri nutrauktų šį tinklą. Šie puslapiai nelegalūs ir pateisinami tik informacijos ieškojimu. Jei būsite įtraukti į nusikalstamą veiklą ar tapsite auka, bus itin sunku apsiginti. Programuotojas, informacinių technologijų specialistas Šarūnas Maželis patvirtina, kad su šio pogrindinio interneto tinklu kovoti labai sudėtinga: atsekti vartotojų praktiškai neįmanoma, nes informacijos paketas, iškeliavęs iš vartotojo, pereina per daugybę serverių, kol pasiekia paieškos tikslą. Tai garantuoja anonimiškumą. Be to, uždaryti puslapiai greitai sukuriami iš naujo, tad kelio atgal nėra. „Mano nuomone, gilusis internetas yra anonimiškumo poreikio pasekmė ir su tuo turime tiesiog susitaikyti,“ – sako specialistas. Kompiuterių ekspertas Šarūnas Keršys sako, kad Lietuvoje naršymas pogrindiniame internete nėra populiarus: „Mūsų šalyje išvis vienetai yra girdėję apie tai. Pas mus sudėtingiau ir dėl bitkoinų įsigijimo, ir dėl siuntų tvarkos – reikia nurodyti savo adresą, o pagal jį gali susekti. Be to, net neaišku, ar prekybininkai siųstų ką nors nelegalaus į Lietuvą, nes tai – maža šalis, kurioje lengva viską sužiūrėti. Aš pats žinau būdų, kaip naudotis giliuoju internetu, ką nors siųstis ir nebūti susektam, bet lietuviai, mano žiniomis, tuo naudojasi labai retai.“ Programuotojas prisipažįsta, kad pats TOR tinklu naudojasi dažnai: „Man TOR naršyklė praverčia keliaujant. Pavyzdžiui, Švedijoje, Turkijoje ar kitose šalyse yra draudžiama daug interneto svetainių, ypač viešbučiuose. Be to, trukdo ir įvairios reklamos, reikalavimai. Prisijungęs per TOR galiu daryti ką noriu. Taip pat praverčia ir darbo metu: kai naudoju šią naršyklę, niekas negali susekti, ką veikiu, siunčiuosi. Man patinka privatumas.“ 2014 metais „Lietuvos rytas“ pranešė, kad internetinės narkotikų parduotuvės „Šilko kelias 2“ serveriai buvo aptikti ir Lietuvoje. Tuo metu šioje svetainėje per mėnesį buvo parduodama kvaišalų bemaž už 8 mln. dolerių. Didelė dalis sandorių pogrindinėje narkotikų prekyvietėje vyko bitkoinais. Padedami mūsų šalies teisėsaugininkų JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai smogė svetainei ir jos įkūrėjams – tinklalapis buvo uždarytas, o įtariamas jo įkūrėjas sulaikytas. Tačiau tikėtina, kad „Šilko kelias“ giliajame internete veikia ir toliau, tik kitu pavadinimu. Bitkoinas „giliajame internete“ – pagrindinė valiuta 2009 metais bitkoinų sistemą išrado kompiuterių guru slapyvardžiu Satoshi Nakamoto. Dabar bitkoinai gali būti konvertuojami į realią valiutą arba naudojami pirkti internetu prekes bei paslaugas. Šios virtualiosios valiutos nereguliuoja jokios šalies vyriausybė. Bitkoinas yra anonimiškas, todėl tampa itin patraukliu šio tinklo vartotojams. Uždarius „Šilko kelią“ nemažai analitikų pranašavo bitkoino žlugimą, valiutos kursui kritus kone 25 proc. Tačiau praėjus mėnesiui jo vertė išaugo kone dvigubai. Giliajame internete galima nuolat matyti bitkoino kursą, kuris atnaujinamas kas penkias minutes. Šiek tiek giliau Tačiau ginklai bei narkotikai tėra nedidelė giliojo interneto dalis. Jau minėti vaikų tvirkinimo puslapiai – smulkmena, palyginus su tuo, ką dar galima čia rasti. Pavyzdžiui, tamsiajame internete paplitę nuodagų (angl. Snuff) filmai. Nuodagų filmai yra vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuojama žmogžudystė ar savižudybė. Vienas žinomiausių pasaulio žudikų maniakų, Charlesas Mansonas filmavo savo aukas jas kraupiai žudydamas. Taigi, tamsiajame internete apstu svetainių, ar atsitiktinai iššokančių langų su nuodagų filmais, kuriuose prievartaujami ir vėliau nužudomi žmonės (dažniausiai moterys ir vaikai), iki mirties atliekami eksperimentai su benamiais, ar kiek „ramesni“ savižudybių vaizdai. Yra ir unikali svetainė, kurioje vos už 0,1 bitkoino (maždaug 35 eurus) specialiai tau nužudomas benamis. Populiarus yra puslapis Rožinis Metamfetaminas (angl. Pink Meth), kur publikuojamos pusnuogių ar nuogų merginų nuotraukos, o šalia parašyti jų vardai ir pavardės, telefono numeriai ir adresai (kai kur rašoma, kad informaciją talpina pagiežingi buvę meilužiai). Pasikapsčius randamos milijoninės „telefonų knygos“ su asmenų bankų duomenimis, lavonų nuotraukų galerijos nekrofilams, patiekalų su žmogienos receptų forumai bei svetainės, teikiančios instrukcijas, kaip „saugiai“ pagrobti moteris ir vaikus. Taip pat yra Raudonieji kambariai (angl. Red rooms) – tiesioginės transliacijos vaizdo įrašai, panašūs į vaizdo pokalbius, kuriuose matyti žudikas(-ai) ir auka. Keletas žmonių žiūri transliaciją, o vienas vartotojas, mokėdamas įvairias sumas (nuo 10 iki 1000 dolerių), režisuoja „filmą“. Tokie aktai, pasak „The Washington Post“, yra vienas baisiausių dalykų anoniminiame internete. Tačiau sunku pritarti, kai yra žinoma apie kanibalų puslapius, kur žmonės valgo vieni kitus dėl pinigų, seksualinio ar religinio pasitenkinimo. Kai kurie žmonės pasiaukoja kanibalams už susitarimą sumokėti jų šeimoms. Taip pat yra įvairaus fetišo puslapių bei tokių, kur moterys dalinasi savo negimusių vaikų nuotraukomis po abortų ar persileidimų, prekiauja vaikų „dvasiomis“… Vis dėlto baisiausia tamsiojo interneto dalis – Marianos tinklas (angl. Mariana’s web). Pasak „Yahoo“, ten slypi šlykščiausia vaikų pornografija, prievartavimai, žudynės, satanistiniai vaizdo žaidimai ir iškrypėliškos paslaugos. Marianos tinklas – pati tamsiausia giliojo interneto dalis. Tai visgi, kiek kainuoja pasamdyti žudiką? Įvairiai. Žurnalistą nudėti kainuotų brangiau, nei eilinį paparacį, o jei jūsų taikinys – kaimynas, viskas priklauso nuo jo pareigų. Puiki motyvacija kilti karjeros laiptais. Dar ir todėl, kad į 10 įtakingiausių šalies politikų išvis nesitaikoma. Taip pat į asmenis iki 16 metų. Nusprendus išbandyti šią paslaugą tereikia parašyti nurodytu adresu ir suteikti prašomą informaciją apie taikinį (vardą, nuotrauką, darbo bei namų adresus, transporto priemonės numerius). Ir, žinoma, pervesti pinigus. Suma priklauso nuo to, kieno paslaugą pirksite. Populiariausi samdomų žmogžudžių puslapiai – „White Wolves“ ir „C’thulhu“. Pirmoji grupuotė eilinį pilietį pašalins už 25.000 dolerių, šalies garsenybę už pusę milijono, o aukšto rango politiką už stambesnę sumą – iki 15 mln. dol. Prašo 50% sumos užstatui. „C’thulhu“ vienija nusikaltėlius su karine patirtimi. Užsakymo kaina – 20 000 dol. Mokama dalimis po pusę prieš ir po egzekucijos. Jiems tereikia aukos nuotraukos, vardo ir miesto. Jų puslapyje rašoma, kad misijai įvykdyti užtruks 2-4 savaites. Taip pat yra „Fritz“. Šie nusikaltėliai paprastą pilietį nužudys už 20 000 dol, strambų verslininką ar politiką – už 200 000 dol. Užstatas europiečiams – 5000 eurų, klientams iš kitur – 10 000 eur. Likusios sumos bus paprašyta nusipirkus tai, kas reikalinga pasiruošimui. Užduočiai prašo dviejų mėnesių. Ar sunku patekti į gilųjį internetą? Informacinių technologijų specialistas Šarūnas Maželis aiškina, kad giliajame internete tikrai realu rasti visko, kas anksčiau paminėta, o svetaines naršyklėje TOR kurti labai paprasta, tad pogrindiniame internete siaučia ne tik įgudę programišiai, bet ir įvairaus plauko verslininkai, vartotojai ir smalsuoliai. Naršyti po giljųjį (ir tuo pačiu – tamsųjį) internetą yra labai paprasta: užtenka atsisiųsti interneto naršyklę „Tor“ ir spustelėti keletą mygtukų. Taip pat vos dviem mygtuko paspaudimais galima pasikeisti savo IP adresą. Nuo tada prasideda sunkumai – giliajame internete nėra bendrinių paieškos sistemų, tokių kaip „Google“, todėl atitinkamas svetaines gali surasti tik sužinojęs adresus iš kitų žmonių arba spaudinėdamas nuorodas jau žinomose svetainėse. Adresai dažniausiai būna koduoti, todėl nepavyktų ir rinkti atsitiktinius žodžius pridedant galūnę .onion (vietoje mums įprastų .com ar .lt). Vis dėlto, internetinius puslapius surasti tikrai įmanoma ilgiau paskaitinėjus forumus anglų kalba. Viename iš jų net radau informaciją, kokiu laiku ir kokiu adresu bus tiesiogiai transliuojamas ISIS gaujos organizuojamas kažkieno nužudymas – tai taip paprasta. Giliojo interneto veikla nesustabdoma: uždarius vieną svetainę, greitai atsiranda kita, dėl nuolat besikeičiančių vartotojų IP adresų neįmanoma susekti atsakingų asmenų (reikėtų pastebėti, kad veikiausiai daugelis jų – įgudę programišiai). Be to, eilinis smalsus vartotojas, užtikęs vaikų pornografiją ar gyvai transliuojamą pasikėsinimą nužudyti, bijo pranešti policijai, nes gali būti apkaltintas bendrininku arba sukelti sau rūpesčių dėl giliojo interneto naršymo. Todėl tikėtina, kad ir taip neaprėpiamo dydžio ir įvairovės anoniminių puslapių tinklas plėsis ir toliau.